Mašinos jau dalyvauja mūsų karuose. Kai kurios kovoja už gėrį, kai kurios - už blogį.
Dronai. Botai. Satelitai. Jie saugo mūsų infrastruktūrą, stebi išorinius ir kibernetinius pavojus, priiminėja sprendimus greičiau, nei leidžia žmogaus refleksai. Ir galime būti tikri, kad kažkas treniruoja ir naudoja dirbtinį intelektą ne tik kurti, bet ir griauti.
Griauti visada yra lengviau nei kurti.
Kiekviena dirbtinio intelekto laboratorija skiria daug dėmesio dirbtinio intelekto saugumui, ar bent jau nori sudaryti tokį įspūdį. Jos nori, kad dirbtinis intelektas būtų pagalbus ir naudingas įrankis nekeliantis mums pavojaus ar egzistencinės grėsmės.
Kitur, žmonės turintys negerų kėtinimų, nesirūpina jokiais saugumo standartais ir modifikuoja egzistuojančius modelius ar treniruoja naujus su tiklsu padaryti kiek galima daugiau žalos.
Autoritarinės valstybės, vedamos negerų ketinimų, neatsižvelgs į jokius saugumo reikalavimus naudodamos ir treniruodamos mašinas.
Kaip į tai turėtų reaguoti demokratinės valstybės? Ar jos turėtų ruošti mašinas gintis ir kautis? Ruoštis puolimui iš savo piktavališkų giminaičių?
Skamba gan niūriai - ruoštis karui, kurio niekas nenori.
Rusijos invazija į Ukrainą išmokė mus, kad vien tik viltis taikos neužtenka. Geri norai nesustabdo agresijos. Neįmanoma derėtis su kažkuom, kas nusprendė nesilaikyti jokių taisyklių.
Jei mes norime taikos, turime ruoštis mašinų karui.
