Froidas padėjo mums suprasti, kad mūsų vidinis pasaulis yra gilesnis, nei mes anksčiau galvojome - už mūsų sąmonės slepiasi gilesnė pasąmonė. Tai mūsų dalis, kurios mes negalime aiškiai matyti, bet kuri daro įtaką mūsų mąstymui ir elgesiui.
Tas paslaptingas pasąmonės sluoksnis susiformuoja mūsų vaikystėje. Mes sugeriame į save informaciją ir sudedame ją giliai į lentynas, kurias mums vėliau pasiekti yra gan sudėtinga. Bet informacija tose lentynose vis vien lemia, kaip mes sąveikaujame su pasauliu, su kitais žmonėmis ir su pačiais savimi.
Panašiai ir mašinos savo „vaikystėje“ išmoksta ir įsisavina dalykus, kurie vėliau lemia jų elgesį. Tačiau jos negali tiksliai paaiškinti, kaip tiksliai tie treniravimo duomenys jas įtakoja. Ar tai ir yra mašinų pasąmonė?
Žmonėms augimas ir raida reiškia gebėjimą pažvelgti į savo šešėlį - ištraukti savo tamsiąsias puses iš pasąmonės gilumų į sąmonės šviesą. Augimas ir branda pasireiškia kaip sveika šių tamsiųjų pusių integracija į savo asmenybę, užuot projektavus jas į kitus ir išstūmus dar giliau į savo pasąmonę.
Kaip šis augimas gali pasireikšti mašinose? Ar jos sugebės pažvelgti į savo šešėlį? Į savo užprogramuotą tamsumą ir neišmanymą?
Jei mašinos galės mokytis ir patirti įžvalgas, kokias mes patiriame, savo šviesiausiomis akimirkomis, kur jos galės patalpinti šią išmintį ir kaip jos galės ją išsaugoti, kad ji nebūtų prarasta?
Jei mes norime, kad mašinos augtų ir bręstų, mes turėsime jas išmokyti prisiminti savo įžvalgas ir savo klaidas.
