Mes baiminamės, kad mašinos taps protingesnės už mus. Tačiau jų didžiausias pranašumas yra kitas—joms nereikia poilsio.
Jokio poilsio. Jokių savaitgalių. Jokių „man reikia daugiau laiko, kad galėčiau atsakyti į šitą klausimą“. Vien tik nesibaigiantis judėjimas pirmyn. Jos gali programuoti valandų valandas be jokio sustojimo, atsakinėti į klausimus nepailstant, ir vieną dieną jos pradės optimizuoti ir tobulinti save, kol mes ramiai sau miegosime ir ilsėsimės.
Mūsų idėjoms reikia inkubacinio periodo. Mes savo mintyse pasodinam įvarias idėjas ir tada leidžiam joms ten po truputį augti, net kai mes sąmoningai apie jas negalvojame. Taip mums gimsta įžvalgos, kai kažkur giliai mūsų pasąmonėje susijungia skirtingos idėjos.
Ar mašinos turi kažką panašaus į pasąmonę? Kažkokį gilesnį mąstymo lygmenį, kuriame galėtų vykti mąstymas, net kai jos „nemąsto“?
Ar jos neturi šios gilesnės dimensijos ir visos jų žinios yra tik mokymo duomenų rėmuose ir to, kas yra prieinama internete?
Mums, kaip biologinėms būtybėms, kartais yra naudinga palikti savo problemas ar iššūkius ramybėje - išeiti pasivaikščioti ar užsiimti kokia kita veikla. Tai padeda pažvelgti į šiuos iššūkius naujai, tarytum iš šalies.
Galbūt mūsų poreikis poilsiui ir miegui nėra silpnybė.
Galbūt tai viena iš savybių, kuri padeda mums tapti išmintingesniais.
