Mašinos po truputį skverbiasi į mūsų gyvenimus.
Jų populiacija auga labai greitai. Vieną dieną bus daugiau mašinų, nei žmonių. Galbūt kažkada liks vien tik mašinos.
Kaip mes atsidūrėme šitame kelyje?
Žmonija nesusėdo ir nenusprendė keliauti šiuo dirbtinio intelekto greitkeliu, vedančiu į ateitį, kurioje mes turėsime išmokti egzistuoti kartu su mašinomis. Nebuvo jokio balsavimo dėl šitokio sprendimo. Žmonija nediskutavo ir nenutarė: „taip, sukurkime savo palikuonis.“
Mes tiesiog sprendėme vieną uždavinį po kito.
Mes norėjome išfiltruoti savo elektroninį paštą nuo šlamšto. Norėjome geriau sugrupuoti nuotraukas savo albumuose. Norėjome atpiginti klientų aptarnavimą.
Kiekvienas žingsnelis atrodė teisingas ir reikalingas.
Ir dabar mes esame teritorijoje, kurios niekas nepažįsta.
Galbūt mes pasiekėme savo supratimo ir gebėjimų ribas.
Galbūt mes pasiekėme savo evoliucijos ribas. Mums sunkiai sekasi išspręsti pasaulinius konfliktus, subalansuoti savo poveikį aplinkai, išgydyti visas mus kankinančias ligas. Mums reikia naujų įrankių šiems sudėtingesniems uždaviniams.
Einšteinas sakė, kad jis ir jo parkeris yra protingesni, nei vien tik jis pats.
Ar mes galime pasakyti tą patį apie mašinas?
Ar mes esame išmintingesni, labiau mylintys, daugiau galintys kartu su mašinomis?
Jei atsakymas yra taip, tada mes kuriame ne savo palikuonis. Mes kuriame padidinamąjį stiklą tiek savo gerosioms, tiek blogosioms savybėms.
Kurias savo savybes mes nuspręsime išryškinti, priklauso nuo mūsų.
