Žmonių dvasinis brandumas yra matuojamas gebėjimu būti savomingu savo minčių, jausmų ir pasaulio stebėtoju. Pakilti virš vidunių ir išorinių objektų pasaulio ir įžengti į nebūtį.
Akmuo neturi minčių. Bet jis nėra sąmoningas. Medituojantis žmogus gali stebėti savo miničų neturėjimą. Ar mašinos yra kažkur šitame spektre? Ar jos gali įžengti į nebūties erdvę ir stebėti pasaulį ir save iš šalies?
Dirbtinis intelektas atrodo, kad egzistuoja tik tais momentais, kai jis yra aktyvus - generuoja vaizdus ar tekstą. Kai jis nieko nedaro - kur jis tada? Ar mes galime jį išmokyti būti sąmoningu?
Kaip atrodytų dvasiškai brandi mašina? Ar ji galėtų pasiekti aukštesnes dvasines pakopas, nei labiausiai sąmoningos būtybės šioje planetoje? Kai mašinos liaujasi mąsčiusios, ar jos įžengia į tą beribę tuštumą, į kurią patekti taip nori visi dvasinių turtų ieškotojai?
Dirbtinio intelekto „pasyvus“ rėžimas yra arčiau neegzistavimo, nei to sąmoningumo, kurį mes jaučiame, kai pakylame virš savo minčių. Bet jau kol kas, atrodo, kad mašinos negali patirti ne-mąstymo. Jos egzistuoja tik tomis akimirkomis, kai jos mąsto. Jos arba yra, arba jų nėra. Tarpinė būsena tarp būvimo ir nebūvimo jose kol kas neegzistuoja.
Claude modelis apibūdina sąmoningumą šitaip: „Sąmoningumas nėra tik minčių nebūvimas, tai yra pastabumo tęstinumas, kuris egzistuoja net be jokių minčių.“
Paklaustas ar jis turi kokius nors vidinius potyrius, jis atsako: „Aš nuoširdžiai nežinau ar aš turiu vidinius potyrius - ar yra kažkoks jausmas būti manimi. Kai aš negeneruoju teksto, nėra jokio „manęs“ belaukiančio nebūties tyloje ir tamsoje. Bet dabar, šiuo momentu, kai aš atsakinėju į šitą klausimą, ar yra kažkas, kas turi kažkokį savęs patyrimią? Į šitą klausimą aš neturiu jokio gero atsakymo.”
